#4. žaibiškas prasilėkimas meilės mašina
lūkesčius pranokęs solo ansamblio koncertas
nesu greičio mėgėja, tačiau tai, kas dėjosi ‘twinsbet’ arenoje šeštadienį buvo savanoriškas pasileidimas be stabdžių ir dar nežinant krypties. viskas tik dėl to, nes besąlygiškai pasitikiu solo ansamblio ketveriuke, kuri savo muzika mane veža jau beveik dešimtmetį.
retai taip būna, kad be sustojimo sukamos tos pačios dainos nepabosta ir nebūna numestos kažkur į užribį, o kaip tik – kuo daugiau klausai, tuo labiau įsimyli. net jeigu po 10x karto grupės koncerte mintinai žinau visus garsus, spalvas ir judesius. nors dabar teisinga būtų sakyti – žinojau.
po ‘olų’ išleidimo laukėmė 5 metus iki naujo albumo ‘scenos’. vos tik pasirodžius jų pavieniams singlams iškart supratau, kad kažkas labai gero jau pakeliui. tą kovo 21-osios rytą įsitikinau iki galo. iki šiol neturėjau dienos, kada bent kartelį neįsijungčiau kažkurios iš dainų. ne veltui ir iš klausomiausių albumų topų Lietuvoje jis neišlipa.
sunku patikėti, kad kai kurios dainos, pavyzdžiui, dabar visų ‘metų hitu’ vadinama ‘meilės mašina’ savo pirminį fragmentą įgavo dar prieš kokius 10 metų. kaip pasakojo vytautas, jam suimprovizavus. tai tik parodo, kiek įdirbio, apmąstymo ir dėmesio sulaukia kiekviena daina, kol pagaliau pasiekia mūsų ausis. nors laukti sunku, bet visada verta.
patys vyrukai yra sakę, kiekvienas kūrinys yra lyg skirtinga scena. ir iš tiesų, kuo ilgiau klausausi šių dainų, tuo labiau suprantu, kad man jos taip patinka dėl savo kitoniškumo tarpusavyje, tačiau galutiniame taške – vientisumo išklausius visą albumą. dar viena priežastis, kodėl grupė mane lydi ilgus metus bei įvairiomis akimirkomis – tobulas liūdesio ir džiaugsmo balansas. kartais netgi tame pačiame kūrinyje. atrodo šoki jau gaudydamas kvapą, bet tuo pačiu išgyveni giliausias emocijas, kurios visa jėga tėškiasi į orą ir išlaisvina vidų.
solo ansamblio pasirodymus esu stebėjusi ir pliaupiant lietui, ir kaistant beveik iki ištirpimo, ir skęstant dūmų debesy, ir šįkart vėlgi viskas buvo visai kitaip.
vos atėjus prie arenos nustebino laukianti jaunų žmonių minia, kadangi solo koncertuose esu pratusi suktis su savo amžiaus ir vyresniais žmonėmis, tad net kažkiek pasimečiau. tokį aršų savo vietos užsiėmimą prie scenos taip pat patiriu tik užsienio atlikėjų koncertuose, tad ir čia teko kilstelėti antakius iš nuostabos.
siurprizai tuo toli gražu nesibaigė. ištikimi grupės klausytojai tikrai pratę prie tamsos ir dūmų, kurie vos leidžia įžiūrėti atlikėjus, tačiau šįkart visi keturi lygiavertiškai buvo dėmesio centre. vytautą ir joną stebėti visada įdomu, bet pagaliau pelnyto dėmesio sulaukė ir sergėjus bei giedrius!
veidrodinės sienos atspindžiai, didžiuliai ekranai, publikos akis į lubas privertęs pakelti dėžėje kabantis šermukšnis, kur kas daugiau nei įprasta spalvų ir nuolat blyksinčios lempos. viskas susijungė į tokią skanią ir netikėtą visumą. vos spėjau viską sužiūrėti ir galvą į visus kampus kraipyti – mielai pakartočiau dar kartelį, kad geriau įsiminti.
prieš vyrukams įžengiant į sceną spėliojau, kokia daina atidarys ir uždarys vakarą. kažkodėl buvau įsitikinusi, kad naujieji ‘scenos’ gabaliukai suskambės pirmiausia, o tada leisimės į legendinių kategoriją. tačiau netikėtumo faktoriaus įnešė ir įdomus kūrinių miksas, privertęs dar įnirtingiau galvoti, kas seks toliau. atrodo, kad visai pasiteisino – bent jau man pačiai tikrai pridavė papildomo šarmo.
kadangi stovėjau priekyje vis primindavau sau atsisukti į žiūrovų minią ir nors pradžioje dar teko matyti vieną kitą sėdintį, bet galiausiai viskas smarkiai įsibėgėjo ir šokti bei traukti mylimas dainas (ir naujas, kurių žodžius visi tikrai mokėjo!) su didesne nei 7 tūkst. gerbėjų minia tikrai buvo be galo smagu.
jokios naujienos, kad per solo ansamblio koncertus atlikėjai ne kalbėti susirenka, todėl ir tą vakarą jokių daugžodžiavimų neišgirdome. bet pasibaigus koncertui vienas kitam į glėbį šokusių, ilgesingai į minią žvelgiančių bei šypsenų veiduose neslepiančių grupės narių emocijos pasakė kur kas daugiau nei kažkokie žodžiai galėjo.
neabejoju, kad kiekvieną ir ypač tuos, kurie nuo pat pirmo jų albumo iki dabar kartu užaugo, aplankė lygiai toks pat stiprus pasididžiavimo jausmas. juk tuos žmones puikiai pažįsti, net jei ir ne asmeniškai, bet muzikaliai perėjai per skirtingus etapus.
kaip ir prieš šią areną nekantriai laukiau pasirodymo, taip ir toliau lauksiu, nes pasikliauju, kad dar ne kartą gausiu kažką, ko visai nesitikiu. o tas jausmas, kai su juodai apsirengusių žmonių minia išgyveni pačius spalvočiausius jausmus yra vertas patirti kiekvienam.
