#6. eurovizinės pagirios

daug įspūdžių, bet ne visus noris atsiminti

širdžių nugalėtojai – katarsis

kaip gera, kad lietuva priėmė teisingą sprendimą ir leido visai europai pamatyti šitą grynuolį. man atrodo, kad mes kaip šalis išgyvename absoliutų muzikos renesansą, o katarsis yra vienas iš daugybės to įrodymų.

nepaprastai didžiuojuosi, kad būtent šie atlikėjai su šia daina reprezentavo mus. nors labai mėgstu ir kitus mūsų pastarųjų metų atstovus, tačiau mano akimis, šiemet buvome kokybiškiausi visomis įmanomomis prasmėmis. tiek ant scenos, tiek užkulisiuose.

visame euroviziniame kontekste likome labai nepakankamai įvertinti, bet stebint balsavimo tendencijas netgi kyla klausimas, kam tokių labai abejotinų komisijų nuomonių išvis reikia. svarbiausia patys jaučiame, kad pagaliau siunčiame tuos, kurie tikrai atspindi tai, ką turime geriausio: jaunus kūrėjus, unikalų požiūrį į muziką ir galimybę jaustis bei atrodyti taip, kaip norisi.

ebu nuotrauka

lukas 2025-ųjų eurovizijoje buvo vienintelis parašęs savo dainą pats, be kitų bendraautorių pagalbos, ir šitai – nepaprastai įkvepiantis pavyzdys visiems kuriantiems bei norintiems parodyti save. kad ir kaip kartais atrodytų šitame perdėtame pasaulyje, grupė įrodė, kad turint gerą produktą būti tiesiog savimi visiškai užtenka.

žiauriai džiaugiuosi viskuo, ką kiti nelaimingi žmonės komentuoja: rimtais veidais, kukliomis emocijomis, niūromis aprangomis, nevilties jausmo iškėlimu, savitais sprendimais. buvo ne tik, kad įsimintina, bet absoliučiai nepamirštama.

suprasti, kad visi mes kartais jaučiamės taip pat ir čia absoliučiai nieko blogo. nebijoti būti savimi reikalauja drąsos ir šitas katarsio išstojimas pravers mums tiek asmeniškai, tiek, kaip tautai. <3

netikėtas patriotizmas austrijai

taškų dalybos eurovizijoje visuomet daugiausiai streso keliantis etapas. dažniausiai todėl, nes palaikai savo favoritus ir labai lauki jų pergalės. tačiau šių metų patirtis buvo absoliučiai kitokia.

austrijos atstovo jj daina ‘wasted love’ buvo viena tų, kurias įsivaizdavau laimint konkursą, bet tai tikrai nebuvo mano asmeninis favoritas, kurio pergalę idealiu atveju matyčiau. bent jau taip galvojau iki skelbiant balus.

tos minutės, kai izraelis laikėsi pirmoje vietoje buvo tikras siaubo filmas. jau net nekalbant apie visą politinę situaciją ir, kad tos šalies pavadinimo čia net girdėt neturėtume, pati daina irgi buvo absoliuti klišinė nuobodybė.

youtube masiškai pirkti agitaciniai vaizdo įrašai su prašymu balsuoti rinkę mažiausiai po 25 milijonus peržiūrų. tokias pat kampanijas praėjusiais metais irgi organizavo šalies užsienio reikalų ministerijos. arenoje protestuojantys žiūrovai (teko matyti vaizdų, kur vienas vaikinukas skanduojantis ‘free palestine’ net stumdomas apsaugos kitų žmonių akivaizdoje), padidintas apsaugos kiekis per pasirodymą, dirbtinai dedami plojimai ir ovacijos. mažų mažiausiai apgailėtina, tačiau ką čia daugiau ir bekalbėti, kai pagrindinis renginio rėmėjas vis dar izraelio įmonė.

įdomu, kokiais bėgiais viskas nuvažiuos, jeigu ebu nesiims priemonių. jau dabar daugelį dalyvaujančių šalių tai erzina. visi transliuotojai investuoja didžiules sumas, kad galėtų pasirodyti bei atnešti geriausią rezultatą. tačiau neretai prarandame galimybę išvysti kovą tarp tikrųjų favoritų, nes viena šalis turi nesąžiningą pranašumą. liūdniausia – stebime kažkokius dvigubus standartus, kurie net vertybiškai labai numuša ūpą, permąstant kokia likusi eurovizijos prasmė.

mūsų atstovams pastaruosius du karščiausius metus taip pat teko atlaikyti nemažą spaudimą ir po izraelio pasirodymo lipti į sceną. tiek silvester belt, tiek katarsis gavo būtent tokį eiliškumą. kad ir kokį gerą pasirodymą turi, tikiu, kad nelengva žengti ten, kur ką tik vyravo chaosas, o tu turi susigrąžinti visą dėmesį iš naujo.

net nenoriu pagalvoti, kad galėjo nutikti kitaip nei austrijos pergalė šiame kontekste. ir nors jj balsas nuostabus, pasirodymas skoningas, man jame kažko stipriai pritrūko. esu įsitikinusi, kad tai ta nugalėtojo daina, kuri laikui bėgant tikrai prisimirš. nepaisant to, džiaugiuosi, kad susumavus komisijos ir žiūrovų balsus jų pakako, kad teisybė nugalėtų.

ebu nuotrauka

į konkursą įsimetęs virusas

šito konkurso visada labai laukiu, bet negaliu nuneigti, kad ypač šiemet jis nesukėlė tiek gerų emocijų. atrodo, kad kažkuriuo metu pradėjus žengti link didesnės alternatyvos (čia į tai žiūrėkim per eurovizijos prizmę), vėl staigiai tėškėmės į spindinčių triko erą, kniaukiančius balsus ir normaliai akiai stipriai perdėtus efektus.

bet visokių metų būna, net ne tai pikčiausia. o tai, kad trečius metus iš eilės laimi komisijos favoritai. tai darosi kažkokia nelabai sveika tendencija, turint omenyje, kad konkursas orientuotas į televizijos žiūrovus.

kaip ir betkuriame šou jeigu atiduodi savo balsus, tai nori, kad į juos būtų atsižvelga. tačiau paskutiniųjų metų realybė tokia, kad žiūrovų balai tik kilsteli tuos, ką komisija jau daugiau mažiau sudėliojusi į vietas. pavyzdžiui, šių metų nugalėtojas negavo nei vieno žiūrovų dvyliktuko, o tai reiškia, kad nei viena šalis iš tiesų nemanė, kad jis pats verčiausias laimėjimo:

tuo tarpu, 2021 m., kai laimėjo maneskin arba 2019 m., kai pergalę iškovojo dancan laurence komisijos ir žiūrovų skirtų balsų kiekis buvo gana panašus.

suprantama, kad neprivalo visi visada balsuoti vienodai. tačiau darosi akivaizdu, kad šalys gali siųsti tiesiog gerą balsą turinčius atlikėjus ir tokiu būdu bandyti laimėti konkursą, nes tam vien komisijos balsų gali užtekti. o jeigu kažkokia įdomesnė daina surinks daugiausia tik žiūrovų balsų, bet bus nusodinta vadinamųjų profesionalų, to laimėjimui nepakaks.

turbūt tai ir yra atsakymas, kodėl muzikos žanrų įvairovė konkurse minimali, o autentiškumas bei eksperimentavimas taip pat tik labiau išimtis nei taisyklė.

palikę didžiausią įspūdį

nors šių metų eurovizija, mano nuomone, patenka į prastesniųjų kategoriją, bet kelios dainos, kurias išsinešu ir tikrai dėčiau į savo TOP.

italija. atvirai, pirmą kartą išgirdus nesukėlė jokių emocijų. tačiau pamačius pasirodymą ji man iškart šoko iki mėgstamiausių stulpelio. dar vienas nuostabus įrodymas, kad nereikia jokių fejerverkų, o tik prasmingų žodžių ir tikros emocijos. manau, kad tai tas kūrinys, kuris su laiku darosi tik geresnis.

ukraina. tobulas folkloro ir modernumo derinys bei unikalus skambesys, kuris tikrai atspindi šalies savitumą. charizmatiški grupės nariai, puikiai perduodantys dainos prasmę, kuri taip pat labai subtiliai ir skoningai sudėliota.

portugalija. super kokybiška, nuoširdi ir tikra daina, kuri iš karto nugulė į mano playlistą. vienas tų kūrinių, kurių eurovizijos žiūrovai nelinkę tinkamai įvertinti, bet dainos išliekamąja verte nei kiek neabejoju. kaip ir tuo, kad vis tiek rado auditoriją, kurios yra verta.

latvija. žiauriai džiaugiuosi, kad pagaliau ir mūsų kaimynai sulaukė didesnio nei įprasta dėmesio. prikausto, užburia, hipnotizuoja ir atspindi kultūrą. tikiuosi, kad tai taps dar didesniu įkvėpimu latviams toliau siųsti savo unikalumą pabrėžiančius pasirodymus. pasidžiaukime ir tuo, kad latvija užėmė 2 vietą pusfinalyje!

albanija. labai surezonavo paklausius žodžius, kabinantis etno elektroninis skambesys, taip pat pagal save, o ne poreikį įtikti suklijuotas pasirodymas. džiaugiuosi, kad pateko į dešimtuką.

vokietija. kai pamačiau šios šalies pasirodymą jų nacionalinėje atrankoje, tai tikrai nesitikėjau nieko. nors daina kabino iškart. bet išvydus ant didžiosios scenos nuomonė tikrai pasikeitė ir labai faina, kad vokietija nulaužė savo paskutiniųjų vietų užkeikimą.

pozityvi nata

nors šių metų eurovizija buvo chaotiška, nenuspėjama ir dramatiška ne pačia maloniausia prasme, pasidžiaugti randu dėl ko:

- pirmame pusfinalyje 9 iš 10 šalių patekusių į finalą dainavo sava kalba;

- atlikėjų atvirukai nufilmuoti nuostabiai – atspindėjo tiek juos pačius, tiek šveicarijos kultūrą;

- lietuva gavo savo pirmąjį dvyliktą žiūrovų balsavime nuo 2021 m. ačiū ukrainai! <3;

- mūsų šalies heiteriai buvo reikiamai nusodinti;

- kaarijos ir baby lasagna dvikova sukėlė daug gerų emocijų;

- kitais metais į euroviziją nuvykt kainuos pigiau.